The Smiths plakatai

Nedaugelis grupių plokštelės viršelį pavertė manifestu taip, kaip tai padarė The Smiths. Nuo 1982 iki 1987 metų Mančesterio kvartetas, Morrissey, Johnny Marr, Andy Rourke ir Mike Joyce, sukūrė katalogą, kuris skamba neabejotinai atpažįstamai ir atrodo dar labiau taip. Morrissey beveik niekada nerodė grupės ant viršelio. Vietoj to jis pasirinkdavo vieną įsimintiną veidą iš kino, teatro ar užmirštos fotografijos, jį patonuodavo ir leisdavo šiam veidui neštis dainų nuotaiką. Būtent todėl šie plakatai taip gerai atrodo ant sienos: kiekvienas iš jų yra popkultūros istorijos gabalėlis dar prieš pasiekiant pačią muziką.

Pradėkime nuo įrašo, nuo kurio viskas prasidėjo. The Smiths, išleistas Rough Trade leidykloje 1984 m. vasarį, panaudoja apkarpytą kadrą su amerikiečių aktoriumi Joe Dallesandro iš Andy Warholo 1968 m. filmo Flesh. Jis iškart nustatė šabloną: jokios grupės nuotraukos, tik ikona ir nuotaika. Po metų pasirodė Meat Is Murder, antrasis grupės albumas ir vienintelė studijinė LP, pasiekusi pirmąją vietą Jungtinės Karalystės topuose. Jo viršelis perdirba 1967 m. spaudos nuotrauką, kurioje JAV jūrų pėstininkas Vietname, o šalmo šūkis pakeistas taip, kad skaitomas kaip albumo pavadinimas. Tai plakatas, kuris dėsto poziciją, ir būtent tokia buvo visa idėja.

Toliau seka karūna. The Queen Is Dead, 1986 m. albumas, panaudoja žalsvai patonuotą kadrą su prancūzų aktoriumi Alainu Delonu, gulinčiu nejudančiai 1964 m. filme L'Insoumis. 2013 m. NME jį išrinko geriausiu visų laikų albumu, o jo viršelis, ko gero, yra atpažįstamiausias iš viso grupės kūrybos kelio. Istorija tuomet užsibaigė su Strangeways, Here We Come, ketvirtuoju ir paskutiniu studijiniu albumu, išleistu 1987 m. rugsėjį, vos grupei iširus. Jo viršelio herojus, Richardas Davalosas, vaidinęs kartu su Jamesu Deanu filme East of Eden, ir visi keturi nariai šį albumą įvardijo kaip geriausią savo kūrinį. Jame taip pat buvo grupės paskutinis singlas, jaudinanti Last Night I Dreamt That Somebody Loved Me, kurią ir Morrissey, ir Marr abu vadino savo mėgstamiausia The Smiths daina.

Rinkiniai taip pat verti kolekcionuoti. Hatful of Hollow, sudarytas iš BBC Radio 1 įrašų ir singlų 1984 m. pabaigoje, turi įspūdingą portretą, kurio tatuiruotė nurodo į menininką Jeaną Cocteau. The World Won't Listen, pasirodęs 1987 m., naudoja Jurgeno Vollmerio nuotrauką su jaunomis moterimis mugėje, vaizdą, kuris, Morrissey manymu, atspindėjo pačią grupę. Amerikietiškas dvigubas albumas Louder Than Bombs, išleistas tais pačiais metais kaip pakaitalas dviem Jungtinės Karalystės rinkiniams, pagerbia Salfordo dramaturgę Shelagh Delaney, kurios kūrybą Morrissey dievino. O scenai skirtas Rank, vienintelis oficialus gyvo garso grupės albumas, įrašytas Londone 1986 m., kurio viršelyje aktorė Alexandra Bastedo, viršelį sukūrė pats Morrissey.

Sukabinti kartu, šie viršeliai skamba kaip viena vizualinė kalba: 1960-ųjų kino kadrai, juodai baltas žavesys ir maištingas žvilgsnis, viskas perfiltruota per Morrissey akį. Būtent šis nuoseklumas ir daro The Smiths sieną tokią patrauklią. Galite sukurti chronologinę eilę nuo savaeigio debiuto per Meat Is Murder ir The Queen Is Dead iki Strangeways, Here We Come, arba sumaišyti studijinius albumus su rinkiniu, tokiu kaip Louder Than Bombs, pilnesniam grupės, kuri degė ryškiai, bet trumpai, portretui.

Kiekvienas plakatas spausdinamas ant sunkaus matinio popieriaus keturiais dydžiais: A4, A3, A2 ir A1. Šis diapazonas leidžia padidinti vieną akcentinį kūrinį iki A1 dydžio arba laikytis glaudesnės A3 ir A4 kompozicijos. Rinkitės spaudinį be rėmo, arba pridėkite juodą rėmą ar chromuotą baltą rėmą, kad derėtų su jūsų kambariu; monochrominiai ir tonuoti viršeliai ypač išraiškingai atrodo po stiklu, kur gilus kontrastas tikrai išryškėja.

Kuriant galerijos sieną, paprasta taisyklė padeda išlaikyti apgalvotą vaizdą. Pakabinkite tris to paties dydžio plakatus eilėje su vienodu kelių centimetrų tarpu, didžiausią spaudinį laikykite akių lygyje ir leiskite skirtingiems viršelių herojams žvelgti vienas į kitą per visą kompoziciją, kad visa grupė atrodytų kaip vienas kūrinys. Keturių studijinių viršelių tinklelis taip pat puikiai atrodo virš sofos ar plokštelių grotuvo, diskografiją paverčiant laiko juosta, kurią galima perskaityti vienu žvilgsniu.

Kolekcininkai dažnai pradeda nuo vieno mėgstamiausio ir laikui bėgant plečia rinkinį, o bendra viršelių vizualinė kalba reiškia, kad nauji papildymai visada dera šalia senųjų. Kadangi Morrissey beveik visus vaizdus rinkosi iš kino, teatro ir senosios fotografijos, kiekvienas plakatas tampa mažu langu į menininkus ir epochas, kurias jis mylėjo, nuo Warholo Niujorko centro iki Salfordo buitinės dramos. Ši sluoksniuota istorija yra dalis žavesio: viršeliai atsiperka antru žvilgsniu ilgai po to, kai naujo spaudinio naujumas nuslūgsta.

Ar atėjote dėl Morrissey ir Marr dainų, ar dėl viršelių, kurie jas įrėmino, šie spaudiniai mėgstamą epochą paverčia siena, prie kurios grįšite vėl ir vėl. Grupė gyvavo trumpai, o įrašai iki šiol skamba aktualiai po dešimtmečių, tačiau vaizdai niekada nepasensta. Pasirinkite viršelį, kuris jums reiškia daugiausia, ir suteikite jam vertą erdvę.